RŪTA ŽALIOJI: apie abortų draudimą ir jo pasekmes

Žalioji rūta (Ruta graveolens) laikoma pavojinga nėščioms moterims, nes stimuliuoja gimdos susitraukimus ir gali sukelti persileidimą. Rūtos įvaizdį lietuvių liaudies dainose esame įpratę interpretuoti kaip skaistybės simbolį, bet šis augalas turėjo visai kitą reikšmę. Rūtų antpilai vartoti kaip priemonė abortui.

Abortų draudimas grąžins „abortmacherius“ su pakabomis?

Vytenė Stašaitytė, http://www.delfi.lt

Lietuvoje užgimusi iniciatyva uždrausti abortus grindžiama negimusio kūdikio teisėmis ir Bažnyčios mokymu. Airija, Lenkija, Malta, Islandija ir dar penkios nykštukinės Europos valstybės paiso šių kilniais tikslais paremtų griežtų taisyklių. Lietuvos ginekologai laikosi nuosaikiai, tačiau prakalbinti atskleidžia, jog politikų užmojai kelia jiems šiurpą.

Gydytojai siūlo prisiminti istorinius pavyzdžius, kurie paskatino įteisinti nėštumo nutraukimą kitose šalyse. Pasirodo, pokyčius kai kur padiktavo ne vien laisvėjančios moterų teisės, bet ir žiaurios realijos. DELFI pristato kelis ryškiausius istorinius pavyzdžius.

Sovietmečiu prilygo mėnesinių sureguliavimui

Atrodytų, nieko keisto, kad viena pirmųjų abortus legalizavusių šalių po Antrojo pasaulinio karo buvo Sovietų Sąjunga. Juk tai buvo ateistinė valstybė, be religinių skrupulų. Tačiau esminė 1955 m. sprendimo priežastis visgi buvo kita. Sovietinei medicinos sistemai daugiau kainavo nelegalių abortų aukų gelbėjimas nei nėštumo nutraukimo su gydytojo priežiūra užtikrinimas. Tiesa, oficialių abortų statistika dar ilgai šiurpino pažangesnes šalis. Sovietų Sąjungoje buvo pasaulyje bene didžiausias fiksuojamas abortų skaičius – 1000 vaisingo amžiaus moterų tekdavo apie 100 abortų.

Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos direktorė Esmeralda Kuliešytė paaiškina, kad tokia statistika susiklostė dėl skurdaus švietimo apie šeimos planavimą ir kontracepciją: „Abortai tuo metu buvo kaip šeimos planavimo, vaisingumo reguliavimo priemonė. Moteris pasidarydavo ir ne po vieną abortą. Buvo mažas kontracepcijos pasirinkimas. Lygiai tas pats vyko ir Lietuvoje.“

Jai pritaria ir LSMU Akušerijos ginekologijos klinikos vadovė profesorė Rūta Nadišauskienė. Pasak jos, laisva Lietuva perėmė sovietmečiu įteisintą abortų tvarką, kuri priklauso liberalių šalių kategorijai, tačiau iš esmės labai pasikeitė pats požiūris į šeimos planavimą.

„Tuo metu nėštumo nutraukimas prilygo tokiam paprastam požiūriui: ėjau pro šalį, užsukau į polikliniką ir sureguliavau mėnesines. Tačiau per pastaruosius 20 metų šis supratimas labai pasikeitė. Mes savo klinikoje įpareigojame nėštumą norinčias nutraukti moteris pasitarti su psichologu ir socialiniu darbuotoju. Kadangi dažniausiai abortai daromi dėl socialinių priežasčių – nėra lėšų išauginti dar vieną vaiką ir pan. – apsisprendimas pakeičiamas retai, tačiau bent jau mes, medikai, jaučiamės padarę viską“, – sakė ji.

Šiuo metu statistika rodo, kad abortų Lietuvoje žymiai sumažėjo – tiek per visą nepriklausomybės laikotarpį, tiek per pastarąjį dešimtmetį. E. Kuliešytė sako, kad tai pažangos naudojant kontracepciją pasekmė. Tačiau, kita vertus, skaičių nereikia matyti tik kaip absoliučių. Pastaraisiais metais yra sumažėję gyventojų ir gimdymų, gimusiųjų. Taigi abortų skaičius bent jau tarp jaunų moterų procentais išlieka nelabai pakitęs per dešimtmetį.

Diktatoriaus norėjo didinti gimstamumą, išaugino mirtingumą

Tačiau buvo ir Sovietų Sąjungos įtakoje esančių socialistinių respublikų, kuriose buvo ir toliau draudžiami abortai. Pavyzdžiui, Rumunijos diktatorius Nikolajus Čaušesku (Nicolae Ceaușescu) 1966 m. uždraudė abortus ir kontracepciją.

Abortų legalizavimo ir draudimo pasaulinę praktiką analizavęs Santariškių klinikų Moters fiziologijos ir patologijos centro ginekologas Vytautas Klimas atkreipia dėmesį, kad N. Čaušesku buvo išsikėlęs tikslą gyventojų skaičių per 20 m. padidinti nuo 23 mln. iki 40 mln. Tačiau ši šalis pagarsėjo ne staigiai išaugusia populiacija, o nenorinčių gimdyti persekiojimu ir nelegaliais abortais, nulėmusiais didžiulį nėščiųjų ir gimdyvių mirtingumą. 1990 m., tik išsivadavusi iš diktatūros, Rumunija įteisino liberaliausią abortų reglamentavimą, pagal moters pageidavimą.

„Labai smarkiai padidėjo nėščių moterų mirštamumas Rumunijoje. Tai klasikinis pavyzdys,“ – sako R. Nadišauskienė. Ji pridūrė, kad uždraudus abortą žmonės, patekę į tokią situaciją, vis tiek ieško galimybių nutraukti nėštumą ir tuomet tai dažnai daroma nesaugiai – nemedicininėje įstaigoje, pas medikų žargonu vadinamus „abortmacherius“. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad turi būti užtikrinta galimybė atlikti nėštumo nutraukimą saugiai.

Rumunijos klaiki patirtis paskatino sukurti ir garsų filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, kuris 2007 m. Kanų kino filmų festivalyje nuskynė Auksinę palmės šakelę.

Raudonukės protrūkis, pakabos ir seksualinė revoliucija

JAV su abortų legalizavimu delsė kiek labiau nei Vakarų Europa, kur pionierė legalizavimo klausimu 1967 m. buvo Didžioji Britanija. Mokslinė ir grožinė literatūra, blogai mirga istorijomis apie iki 1973 m. JAV vykdytus nelegalius nėštumo nutraukimus. Minima, kad moterys įsišvirkšdavo sau į gimdą baliklio, bandydavo sukelti persileidimą badydamos vaisių aštriais daiktais, per gimdos kaklelį kišdavo aštrius daiktus ir taip bandydavo išsigramdyti gimdos sieneles. Daugybė moterų mirė dėl vidaus organų pažeidimų, kraujo užkrėtimo, nukraujavimo. Nelegalių abortų ir kovos su jais simboliu tapo atlankstytas vielinės pakabos kablys, kuriuo buvo įprasta daryti abortus. 1968 m. atlikta studija parodė, kad kasmet JAV buvo padaroma apie 1.2 mln. nelegalių abortų.

„Daugumai šiuolaikinių moterų vielinė pakaba yra tiesiog vielinė pakaba. Norėtume, kad taip ir liktų“, – rašoma viename bloge.

JAV pagarsėjo ir raudonukės epidemija, kilusia 1962-1965 m. Tuomet abortai buvo draudžiami, tad tų metų kūdikių mirtingumo ir apsigimimų statistika šiurpi. Užregistruota apie 30 tūkst. negyvagimių. Dar apie 20 tūkst. kūdikių gimė su apsigimimais. Skiepai prieš raudonukę buvo išrasti 1969 m. Kai kuriose valstijose jau 1967 m. buvo leidžiami abortai ypatingai atvejais, o 1973 m. JAV Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad įsčiose gyvenantis kūdikis yra motinos nuosavybė. Nuo tada visose 50 valstijų leista šią “nuosavybę” sunaikinti bet kuria dingstimi. Šio sprendimo metinių proga JAV vyksta tiek vienos, tiek kitos pusės šalininkų protestai. Visai neseniai imtasi tam tikro griežtinimo – JAV Šiaurės Dakotos valstijoje uždrausta atlikti abortą praėjus šešioms nėštumo savaitėms, kai pradeda plakti embriono širdis.

Mykolo Romerio universiteto teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros prof. dr. Jonas Juškevičius DELFI patvirtino, kad raudonukės pavyzdys buvo vienas iš argumentų abortą legalizuoti. Pažymėtina taip vadinama San Fransisko „devynetuko“ byla, kai buvo keliamas klausimas dėl licencijos atėmimo iš gydytojų, atlikusių abortą raudonuke susirgusioms moterims. „Tik nesiryžčiau teigti, kad šis argumentas buvo pagrindinis: galbūt 60-aisiais metais šio argumento iškėlimas viešojoje erdvėje galėjo įtakoti visuomenės požiūrį į abortą ir, atrodo, kad kai kurie kitų socialinių mokslų atstovai pastaruoju metu šiam aspektui linkę suteikti lemiantį vaidmenį,“ – teigė jis.

Gydytoja R. Nadišauskienė sako, kad šiais laikais, jei nėščioji suserga raudonuke, daromas abortas: „Raudonukės pavojus gali grįžti dabar, kai dėl pasklidusių mitų išsivystė priešinimasis skiepams. Šiuo metu, jei nėščioji iki 16 savaičių suserga raudonuke, nėštumas yra nutraukiamas, nes tai yra absoliuti indikacija.“

Tuo tarpu ginekologas V. Klimas JAV abortų legalizavime linkęs suteikti didesnį vaidmenį žmonių laisvėjimui nei medicininėms indikacijoms. „Iš esmės JAV abortų legalizavimas buvo susijęs su pasauline seksualine revoliucija. Pasikeitė požiūris į viską, tame tarpe ir į abortus“, – DELFI sakė jis.

Didžioji dauguma mirštančių nuo abortų – Afrikoje

„Net Pietų Amerikos šalys pradėjo iš to vaduotis – ėmėsi legalizavimo. Pas mus, kažkodėl, judama atgal. Žmonės, kurie matė savo artimos moters mirtį dėl nėštumo nutraukimo – žmonos, sesers, dukros – niekada neužmirš ir priešinsis aborto draudimui, jie išeis į gatves. Gaila, kad kai kurie lietuviai iš svetimų klaidų nesimoko. Kažkam atrodo negerai, kad valstybė gina moters teises į pasirinkimą, sveikatą ir neleidžia jai numirti dėl nėštumo nutraukimo. Tie 9 Seimo nariai turbūt nori, kad Lietuvoje būtų kaip Afrikoje…“, – stebisi E. Kuliešytė.

Paminėtas juodasis žemynas garsėja mirtingumu nuo nelegalių abortų. Pasak E. Kuliešytės, iš pasaulyje kasmet dėl aborto komplikacijų mirštančių apie 50 tūkst. moterų didžioji dalis – Afrikoje. Iš ten atkeliauja klaikios istorijos, apie pas šamanus ir šarlatanus apsilankiusias moteris, kurios geria nuodingų augalų antpilus arba leidžia kišti į gimdą įvairiausius aštrius daiktus. Pavyzdys iš Senegalo: 24-erių mergina pastojo ir bijodama tėvų susirado nelegaliai ir ganėtinai pigiai abortus darantį asmenį. Jis jai į vaginą įvedė plastikinį vamzdelį, sakė, kad per tris dienas prasidės kraujavimas ir įvyks abortas. Mergina kentė skausmus, o stiprus kraujavimas prasidėjo tik po savaitės, teko skubiai kreiptis į medikus, nes kilo grėsmė jos gyvybei.

Lietuvės grįžta iš Airijos nutraukti nėštumo

Nepaisant to, kad Airijoje ir Lenkijoje įstatymu yra garantuojama teisė į abortą, jei kyla pavojus moters sveikatai ir gyvybei, net ir tada medikai stengiasi nenutraukti nėštumo, nes bijo likti apkaltinti, todėl moterims gresia suluošinimas, yra labai daug istorijų, kai moterys dėl to nukentėjo.

Štai Airiją neseniai sukrėtė šalyje gyvenusios indės istorija. 2012 m. spalį Savita Halappanavar mirė nuo kraujo užkrėtimo, nes dėl griežtų Airijos įstatymų gydytojai nepašalino vaisiaus po persileidimo. Jos sutuoktinis Praveenas Halappanavaras ruošia kreipimąsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) Strasbūre.

„Airijos indei grėsė pavojus gyvybei ir gydytojai turėjo nutraukti nėštumą, tačiau jie paaiškino agonijoje esančiai moteriai, kad Airija katalikiška valstybė, ir jie negali nutraukti nėštumo kol plaka vaisiaus širdelė “, – sakė E. Kuliešytė.

2012 m. gruodį Airijos ministrų kabinetas nusprendė panaikinti įstatymus, apibrėžiančius abortą kaip nusikalstamą veiksmą, ir pateikti naujas nuostatas, leidžiančias gydytojams atlikti abortą, kai moters gyvybei gresia pavojus, taip pat jei yra grėsmė, kad ji gali nusižudyti.

Pasak E. Kuliešytės, Lenkijoje taip pat gydytojai bijo atlikti abortą, net jei yra būtinybė, nes baiminasi, jog rizika sveikatai ar gyvybei gali pasirodyti nepakankama ir jie taps atsakingi už neteisėtą nėštumo nutraukimą.

Pavyzdys – Lenkijoje pagarsėjusi istorija, kai du vaikus auginusi Alicja Tysiąc norėjo nutraukti trečiąjį nėštumą, nes jai grėsė apakimas. Medikai atsisakė daryti abortą ir moteris tapo sunkios stadijos silpnarege. Ji nešioja -26 dioptrijų stiprumo akinius storais stiklais, tačiau ir su jais prastai mato vos pusantro metro atstumu. Suluošinta moteris laimėjo 2007 m. bylą prieš Lenkiją Strasbūro teisme.

Gydytoja R. Nadišauskienė mano, kad abortų draudimas Lietuvoje iš esmės vargiai pakeistų gimstamumo statistiką, nes gimdyti nenorinčios moterys rastų ir legalių kelių nutraukti nėštumą, pavyzdžiui, taptų medicinos turistėmis. Taip, kaip dabar yra su Airijoje gyvenančiais emigrantais iš Lietuvos, kurie iš griežtai abortus draudžiančios šalies į gimtą Lietuvą sugrįžta ir norėdami susitvarkyti iškilusią nepageidaujamo nėštumo problemą.

„Tikrai yra dėl to atvykstančių iš Airijos. Prieš ir po švenčių visi ginekologai jaučia aktyvesnį emigrančių moterų apsilankymą. Statistikos aiškios neturime, bet, nemoksliškai sakant, esu girdėjusi, taip pat ir iš Lenkijos moterų teisių aktyvisčių, kad ir iš Lenkijos yra atvykstančių moterų, kurios čia nutraukia nėštumą“, – sakė ji.

Socialinės stigmos marina moteris ir legalaus aborto kraštuose

Socialinis spaudimas, egzistuojančios stigmos taip pat verčia moteris rinktis ir nesaugaus aborto kelią net ir šalyse, kur nėštumo nutraukimas yra legalus.

Vis dar pasigirsta baisių istorijų, primenančių Lietuvos literatūros klasika tapusio Antano Vienuolio apsakymo „Paskenduolė“ herojės Veronikos laikus. „Kirgizijoje viena mergaitė pastojo, pabijojusi pranešti tėvams, negavusi jokios informacijos apie egzistuojančias galimybes, ji nusiskandino Isyk Kulyje. Tai rodo, kad veronikų vis dar yra,“ – apgailestauja R. Nadišauskienė.

PSO registruoja dėl netinkamai atliekamo nėštumo nutraukimo komplikacijų mirštančias moteris ir sovietmečiu, rodos, prie legalių abortų turėjusioje įprasti Rusijoje. Pasak jos, mralinis spaudimas moterims yra žiaurus. Poabortinis sindromas, kurį kvestionuoja dauguma medikų, o remia iš esmės tik religijai, o ne medicinai didesnį vaidmenį suteikiantys, pasak medikės, jei ir gali atsirasti, tai dėl kitų priežasčių. „Žinoma, gali atsirasti, jei moteriai nuolat kalama į galvą, kad ji yra žudikė,“ – sako R. Nadišauskienė.

Atsiliekame nuo Estijos

Tačiau, nors abortai Lietuvoje atliekami saugiai ir tapo retu reiškiniu, Lietuvos reprodukcinė politika stipriai atsilieka nuo kitų šalių, net ir nuo Latvijos ir Estijos.

Už legalius abortus pasisakanti PSO visgi teigia, jog reikia dėti visas pastangas, kad nereikėtų nutraukti nėštumo. Būtent to, R. Nadišauskienės nuomone, Lietuvoje stinga: „Tai švietimo reikalai, kurie pas mus labai apleisti. Mes netgi labai stipriai atsiliekame nuo Latvijos ir Estijos, nes niekaip neužtenka politinės valios priimti reprodukcinės sveikatos įstatymą. Estija turi ir nėštumo nutraukimo registrą, teikia iš ligonių kasų apmokamas konsultacijas jauniems žmonėms ir kt.“

E. Kuliešytė pateikia naują pažangesnį nėštumo nutraukimo metodą taikančią Suomiją, kurioje leidžiamas medikamentinis nėštumo nutraukimas. Lietuvoje jis neįteisintas.

„Kai buvau Suomijoje, didžiojoje Helsinkio klinikoje, neradau jos ataskaitose informacijos apie abortus. Man buvo paaiškinta, kad nėštumo nepageidaujančios moterys nutraukia nėštumą medikamentais ambulatoriškai. Iki 6-7 nėštumo savaičių galima naudoti tam skirtas tabletes. Metodas yra aprašytas PSO. Moterys renkasi medikamentinį abortą, nes jis teikia privatumą, neatliekama chirurginė intervencija, todėl yra mažesnė rizika infekcijai, kitoms komplikacijoms. Medikamentinis nėštumo nutraukimas, jei atliekamas tinkamai, panašus į savaiminį persileidimą, nereikia gulėti ligoninėje, nenukenčia darbingumas.“

R. Nadišauskienė atkreipė dėmesį, kad ir Estijoje jau senokai yra įteisinti medikamentiniai abortai. „Kas trukdo tai padaryti Lietuvoje? Tos pačios jėgos, kurios pasisako už abortų uždraudimą. Žinoma, yra rizika, kad tokie abortai dar labiau išeitų iš kontrolės ribų, tačiau iš esmės tai yra saugesnis ir pigesnis kelias nei instrumentinis abortas“, – sako R. Nadišauskienė.

Prieš pora metų paruoštame pranešime apie šeimos planavimą Baltijos šalyse, R. Nadišauskienė palygino Lietuvą su Estija ir Latvija. Lietuvoje nėra reprodukcinės sveikatos įstatymo. Estijoje nuo 1998 m. veikia nėštumo nutraukimo ir sterilizacijos įstatymas, yra patvirtinta reprodukcinės sveikatos programa. Latvijoje seksualinė ir reprodukcinė sveikata saugoma įstatymu nuo 2002 m., reguliuojami ir nėštumo nutraukimai. Estija yra pirmūnė ir dėl jaunimo švietimo, kontracepcijos.

Lietuvoje iš trijų Baltijos šalių yra brangiausia tiek kontracepcija, tiek ir abortai. Jei lietuvei kontraceptinės tabletės kainuoja 27-59 Lt (8-17 eurų), tai estei toks apsisaugojimas per mėnesį atsieina 10-25 Lt (3-7 eurai), nes didžiąją dalį kainos kompensuoja ligonių kasos. Spiralės įvedimas moteriai yra visiškai kompensuojamas Estijoje. Lietuvoje tai kainuoja 138-559 Lt (40-162 eurai). Panašiai Lietuvoje kainuoja ir abortas. Tuo tarpu Estijoje iš ligonių kasų padengiama 30 proc. chirurginio ir 50 proc. medikamentinio aborto. Lietuvoje medikamentinis abortas yra draudžiamas.

Ginekologai tyli, nes bijo kaltinimų

E. Kuliešytė apgailestauja, kad Lietuvos medikai yra įbauginti, o pasisakantys prieš abortus pradeda kovą ne nuo to galo: „Jeigu valstybė nesusitvarkė su moterų neplanuoto nėštumo priežastimis, ji neturėtų bausti moterų dėl aborto. Nėra tinkamo lytinio švietimo, kokybiškų gydytojo konsultacijų dėl šeimos planavimo, kontracepcijos priemonės yra labai brangios, neprieinamos jaunimui, mažas pajamas gaunančioms šeimoms, moterims. Profesionalios ginekologų organizacijos galėtų imtis iniciatyvos, kad būtų sukurtos šeimos planavimo, lytinio švietimo programos. Nes per nepriklausomybės dvidešimtmetį neatsirado nei reprodukcinės sveikatos koncepcija, strategija, nei šeimos planavimo programa.“

Kalbinti ginekologai pripažįsta, kad Lietuvoje tai nėra populiari tema, situaciją specialistai mieliau stebi iš šono. „Tuoj pat esame apšaukiami suinteresuotumu atlikti nėštumų nutraukimus, nors tai yra visiška netiesa. Mes sakome, kad laikysimės tokių įstatymų, kuriuos palaikys visuomenė. Tačiau, žinoma, kaip medikė manau, kad abortų draudimas pakenktų moterų sveikatai. Tokia yra ir PSO rekomendacija,“ – sakė R. Nadišauskienė.

Dar 2008 m., kai kilo pirmoji abortų draudimo iniciatyva, V. Klimas parašė „Lietuvos akušerijos ir ginekologijos“ žurnale: „Stebėdamas mūsų taip vadinamos viešosios erdvės gyvenimą, kartais pasijuntu, lyg gyventume ne Europos centre, o kažkur giliame užkampyje. Ir tai nėra susiję su geografine vieta, nes tomaševskių yra visur. Neramu todėl, kad, kai didžioji visuomenės dalis tyli, gali pasirodyti, jog tomaševskių balsai ir išreiškia tautos valią.“

Europoje draudžia nykštukės ir dar 4 valstybės

Europoje yra 9 valstybės, kuriose abortai yra nelegalūs arba leidžiami tik su itin retomis išimtimis. Griežčiausios – jokių išimčių netaiko Malta ir San Marinas. Dar keturios nykštukinės valstybės – VatikanasAndoraMonakasLichtenšteinas – ir Airija leidžia nutraukti nėštumą tik tuomet, jei kyla pavojus motinos sveikatai ir gyvybei. Lenkijoje ir Islandijoje atsižvelgiama ir į tai, jei nėštumas yra išžaginimo pasekmė.

„Kalbėti apie tai, kad abortus draudžia Andora, Lichtenšteinas, San Marinas, Monakas ar Vatikanas, vargu ar verta, nes Andoros plotas (468 kv. km) yra mažiau negu 1/3 Alytaus rajono ploto (1404 kv. km), o gyventojų – mažiau negu Alytaus rajone, jei skaičiuosime su pačiu Alytumi, t.y. apie 79 tūkst. Andoroje ir apie 89 tūkst. Alytuje ir rajone. Monako plotas kaip Lietuvos kaimo – 2 kv. km, San Marino – 61 kv. km, Lichtenšteino – 160 kv. km. Ne visos iš jų turi net ir po vieną ligoninę“, – DELFi dėmesį atkreipė gydytojas V. Klimas.

Kitose Europos šalyse abortai yra legalūs. Pirmoji dar 1967 m. abortus legalizavusi Didžioji Britanija dabar priklauso toms šalims, kur abortą būtina pagrįsti sveikatos ar socialinėmis aplinkybėmis. Kitur abortui užtenka moters pageidavimo, skiriasi tik kai kur riba, iki kurios savaitės jis leidžiamas. Šis terminas kinta nuo 10 iki 18 savaičių.

Lietuvoje nutraukti nėštumą šiuo metu leidžiama iki 12 nėštumo savaitės, be papildomų sąlygų. Po 12 savaitės leidimą turi suteikti gydytojų konsiliumas, jei kyla pavojus moters ar vaisiaus sveikatai. Kasmet Lietuvoje nėštumas nutraukiamas apie 10 tūkst. moterų, tačiau į šią statistiką patenka ir negimdiniai nėštumai, persileidimai. 2011 m. iš viso buvo padaryti 10466 abortai. Iš jų – 6205 dirbtiniai (moters pageidavimu arba dėl medicininių indikacijų). Likę daugiau nei 4 tūkst. buvo persileidimai, negimdiniai nėštumai arba dėl dar kitų priežasčių padaryti abortai. Lietuvos statistikos departamentas pateikia dirbtinio ir natūralaus aborto bendrą statistiką, tačiau pristatant abortų statistiką pasaulinėms sveikatos organizacijoms, kaip abortai pristatomi apie 7 tūkst. atvejų.

Liberalesniu keliu dėl abortų 2012 m. pabaigoje pasuko Liuksemburgas, įteisinęs galimybę moterims dėl asmeninių priežasčių nutraukti nėštumą iki 12 savaičių. Portugalija 2007 m. taip pat išėjo iš griežčiausiai abortus reglamentavusių Europos šalių gretų po patariamojo referendumo, kuris palaikė moterų teises. Nuo 2007 m. liepos Portugalijoje leidžiamas abortas iki 10 savaičių. Net ir itin konservatyvi Airija pradėjo kalbėti apie išimčių, kai leistini abortai, praplėtimą po 2012 m. šalį sukrėtusios indės gimdyvės mirties.

Tačiau yra ir valstybių, kurios neina legalizavimo keliu, o kai kurios netgi griežtina. Pavyzdžiui, Lichtenšteinas 2011 m. referendumu atmetė abortų legalizavimą. Greičiausiai tarp abortų draudikių pateks Vengrija, kurioje priimtos Konstitucijos pataisos iš esmės uždraudžia abortus, nes įteisina gyvybės apsaugą nuo jos pradėjimo momento.

Į šias gretas būtų įrašyta ir Lietuva, jeigu būtų priimtas Gyvybės prenatalinėje fazėje įstatymas, kuriuo būtų draudžiama atlikti abortus, taip, kaip Lenkijoje. Tokį įstatymą siūlo priimti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) parlamentarai, „darbietis“ Kęstutis Daukšys ir „Drąsos kelio“ frakcijos atstovas Algirdas Patackas. Pagal užregistruotą projektą, nėštumą gydytojas galėtų nutraukti tik tuo atveju, jei nėštumas gresia nėščios moters gyvybei ar sveikatai, arba yra pagrįstų įtarimų, jog nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų. Baudžiamajame kodekse siūloma numatyti laisvės atėmimo bausmes: moterims iki trejų metų, gydytojams – iki dvejų.

Šaltinis: http://www.delfi.lt/news/daily/health/abortu-draudimas-grazins-abortmacherius-su-pakabomis.d?id=61068161

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

Information

This entry was posted on February 4, 2014 by in Žiniasklaida apie teisę į abortą.
%d bloggers like this: