RŪTA ŽALIOJI: apie abortų draudimą ir jo pasekmes

Žalioji rūta (Ruta graveolens) laikoma pavojinga nėščioms moterims, nes stimuliuoja gimdos susitraukimus ir gali sukelti persileidimą. Rūtos įvaizdį lietuvių liaudies dainose esame įpratę interpretuoti kaip skaistybės simbolį, bet šis augalas turėjo visai kitą reikšmę. Rūtų antpilai vartoti kaip priemonė abortui.

R. Kuodytė-Kazielienė. Lietuvoje plinta moralinė panika

Viešosios įstaigos „Humanizmo centras“ direktorė, psichologė, visuomenės sveikatos specialistė Rasa Kuodytė-Kazielienė,
http://www.DELFI.lt

Pažiūrėjus du kartus Emilio Vėlyvio filmą „Redirected/Už Lietuvą“, mintyse ir skamba sparnuota (dabar, matyt, jau ir kultinė) frazė: „Aš ne k…rva, aš irgi svajonių turiu“. Ir blyksteli kaimo gryčios lovoje pabudusios apkūnios moters su ryškiu makiažu, peroksidiniais susivėlusiais plaukais vaizdas. Nevalingai sukelia juoką. Būtų juokinga, jeigu nebūtų taip graudu. Stebėti Lietuvos realybės šou.

Artūras Tereškinas naujausioje savo knygoje „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (1) mini mokslininkės Lauren Berlant „visa supančio triukšmo politiką“. Šia politika užmaskuojamos visuomenėje tvyrančios nesaugumo, vaiduokliškai aplinkui šliaužinėjančios krizės nuojautos, socialiniai prieštaravimai, žmonių išnaudojimas ir ekonominė savivalė. Išvada viena: „Triukšmauk, kad kiti negirdėtų to, kas iš tikrųjų vyksta.“

Šioje knygoje atradau ir gėdinimo politiką. Ypač plačiai šiuo metu gėdinimas yra paplitęs Lietuvoje. Pasak Artūro Tereškino, tai žeminimo, priekaištavimo ir savo moralinio bei intelektinio pranašumo išraiška. Lietuvoje gėda dažniau siejama ne su moraliniu augimu, kai asmuo pakeičia savo elgesį, suvokęs, kad tai nėra tinkamas elgesys, o su patyčiomis, marginalizavimu, stigmatizavimu. Išvengti gėdos labai sudėtinga, nes normatyvumo galia milžiniška. Tau tiesiog siekiama įkalti, kas yra gerai, o kas yra blogai. Koks gyvenimas yra geras gyvenimas? Koks gyvenimas jau nieko vertas? Kai mums gėda, mes jaučiamės padarę kažką blogo.

Akademiškai šios gėdos ir kitų emocijų perteklius, kuris plinta viešumoje, vadinamas „afektyvinės epidemijos“. Tai tiesiog koncentruotos moralinės panikos, kurios apima vieną kokį nors objektą ar baimę. Paantrinu Artūrui Tereškinui, kad šiuo metu Lietuvoje „afektyvinės epidemijos“ siejasi su (žinoma, gali būti ir daugiau, bet apsiriboju dviem reiškiniais):

1) šeima. Lietuvoje nuolat siekiama įvesti naujus šeimos apibrėžimus, kuriuose įsirėžtų vienintelė – santuokinė (puiku, kad dar nereikalaujama bažnytinės santuokos) – šeima, tarsi kokia privilegija.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sukritikavo 2008 m. Valstybinę šeimos politikos koncepciją. Šiaušiasi plaukai nuo smurto artimoje aplinkoje statistikos, todėl pradedama manipuliuoti, kad taip moterys be reikalo kreipiasi į policiją ir t.t. Taip pat pasiūlytos Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisos, kuriomis numatomos baudos už šeimos niekinimą, ir už jas sėkmingai balsuojama Lietuvos Respublikos Seime. Šeima nėra šventesnė institucija už kitas, nes ją sudaro tie patys du Žmonės, kurie ne visada sugeba gerbti ir mylėti vienas kitą. Retorinis klausimas šeimos, tradicinių vertybių (įdomu, kokios jos yra?) puoselėtojui Lietuvos Respublikos Seimo nariui, Petrui Gražuliui, taip keldamas šeimos viršenybę įstatymais, kodėl Jūs nepasirūpinote savosios šeimos tvirtumu?

2) seksualumas. Lietuvoje siekiama uždrausti legalius abortus, apsaugoti nepilnamečius nuo lytinio švietimo, kontracepcijos. Išsigandau, kai 2014 m. sausio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybėje vykusioje konferencijoje „XXI amžiaus iššūkiai mokyklai, šeimai, visuomenei“, kurią organizavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (informaciją sužinojau vaikų darželio skelbimų lentoje), Vytauto Didžiojo universiteto prof. Birutė Obelenienė citavo 1930 m. anglų istoriką Josephą D. Unwiną, kuris atrado, kad lytinių impulsų suvaldymas, pasireiškiantis monogamija ir ikivedybinių santykių apribojimu, buvo stimulas aukštiems kultūriniams, socialiniams pasiekimams. Taip pat lytinis potraukis įvardintas kaip egoistinis grobuoniškumas. Lytinis potraukis yra natūralus. Lytinės brandos metu jis pabunda. Paaugliai turi suvokti, kas su jais vyksta. Tikrai niekas ir niekada nepropaguoja lytinių santykių, tačiau konferencijos metu demonstratyviai buvo teigiama, kad paaugliams nereikia teikti informacijos apie lytinį aktą biologijos pamokose, kontracepciją. Kritikuoti net prezervatyvai – vienintelė kontracepcija, kuri prieinama paaugliams. Prezervatyvai apsaugo nuo nepageidaujamo nėštumo, lytiškai plintančių ligų. Gąsdinta apie hormonines tabletes, kurių be recepto negali įsigyti net suaugusios moterys.

Pati asmeniškai po gimdymo turėjau prašyti ginekologės, kad bent jau laikinai išrašytų kontraceptikus kol maitinu vaiką. Dar vis naiviai tikima ir tuo, kad po gimdymo maitinant krūtimi nepastojama. Liaukitės skleisti tokius mitus. Net kelios draugės verkė pastojusios. Grįžtant prie paauglių klausimo, kaip gali gerbiama gydytoja teigti, kad hormoninės tabletės išrašomos paauglėms. Tiesiog man tai skamba kaip klaidinanti informacija. Ačiū, kad leido pasisakyti. Mano klausimas buvo retorinis, ar mes netikime, kad paaugliai sąmoningi, atsakingi ir gali tinkamai pasirinkti, kai turi visą informaciją apie lytinius santykius, kontracepciją? Dabar dar pridėčiau, kaip mes galime apsaugoti paauglį nuo savęs – lytinės brandos, seksualumo – atradimų? Kaip apsaugoti nuo gyvenimo – televizijos, interneto, draugų ir kt.? Gal vis dėlto reikia išdrįsti patikėti paauglių sąmoningumu ir atsakomybe? Žiauriai nuskambėjo ir homoseksualumo priskirimas prie delinkventinio elgesio (delinkventinis elgesys – tai poelgiai, pažeidžiantys egzistuojančias elgesio normas, bet nesukeliantys rimto pavojaus ir nedarantys didelės žalos ) (2). Tada supranti, kodėl paaugliai bus saugomi nuo homoseksualumo pažinimo. Lai jie kankinasi, lai jie žudosi kaip paauglys provincijoje…

Žiauru, tačiau niekas lyg ir nepagalvoja, kad homoseksualai irgi buvo vaikai, irgi ieškojo savęs, bandė suprasti save. Kiek tokių Lietuvos vaikų šiuo metu kankinasi dėl homofobijos? Ir nepykite pociūnienės ar kiti, tačiau mes, kurie palaikome lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių teises, visuomet sakysime, kad Jūs nenorėdami pripažinti seksualinės orientacijos skirtumų darote didelę žalą tiek visuomenei, tiek šeimai, tiek Lietuvos piliečiui. Reziumuojant šios aptartos konferencijos patirtį pasijutau lyg nebuvo nei moterų išsilaisvinimo, nei žmogaus teisių judėjimų. Visur kartojama dora ir susilaikymas. Lyg šimtu metų (jeigu ne dar daugiau) mesteli atgalios. Taip ir norisi sušukti prancūzų psichiatrės ir psichoanalitinės Jacqueline Legaut žodžiais: „Religija – tai tarsi nenumaldomas gynimasis nuo seksualumo“ (3). Tikiu humanizmu, bendražmogiškomis vertybėmis, o ne religinėmis dogmomis. Prašau religijos nekišti pirštų prie mano vaiko. Nekalbėsiu šį kartą apie kunigų pedofiliją. Dar palauksime kelerius metus…

2013 m. gruodžio mėnesio dvi savaites intensyviai keliavau po Lietuvą. Lietuvos Respublikos Seime verda diskusijos dėl abortų uždraudimo. Vieša erdvė tiesiog paskendusi straipsniuose. Vienur virkaujama, kad pasidarytas abortas. Kitur pabrėžtinai skatinama rinktis gimdymą, nes gyvybės sukūrimas (bet kokiomis sąlygomis) jau yra moters gyvenimo misija. Provincijos bažnyčiose kabo plakatai su žvakutėmis. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos specialistai prakalbo apie „priverstinę“ psichologinę pagalbą pastojusiai merginai/moteriai. Kaip psichologė apstulbau – juk negali būti jokios priverstinės psichologinės pagalbos? Tai ne pagalba, o represinė (auklėjamoji / pamokslaujančioji ir kt.) priemonė.

„Žmonių“ žurnalai užpildyti vestuvių konkurso nuotraukomis ir žymių šeimų pasakos nuotraukomis. Šeimų, kur moters karjera – vaikų auginimas ir namų buitis. Aktorius viešai pasako, kad darbe dirba su moterimis, kurios eina prieš savo prigimtį, t.y., vaidina, dirba, o nepuoselėja namų aplinkos, nesiaukoja. Sukirba mintis – smagu, kad tos moterys, kurios šmėkščioja blizgiuose žurnaluose, margaspalviuose televizijos ekranuose ir kitur, yra saugios, aprūpintos, jų nežemina, neniekina, niekas nesmurtauja prieš jas, joms nereikia galvoti apie darbą (us), savęs ir vaikų išlaikymą, apie ateitį – darbo stažą, senatvės pensiją. Smagu, kad šių moterų vyrai tikri pasakų princai – turtingi, sveiki, nemirtingi. Tačiau gyvenimas nėra vien tik romantika… Taip, taip, moterys ir vyrai, gyvenimas nėra vien tik romantika.

2013 m. gruodžio mėnesio dvi savaites intensyviai keliaudama po Lietuvą išgirdau daug moterų įvairių balsų. Norėčiau pasidalinti jais. Saugodama konfidencialumą nenaudoju vardų, nenurodau konkrečių situacijų, tačiau nusakau pagrindinius rūpesčius, su kuriais susiduria moterys Lietuvoje. Žinoma, ir visame pasaulyje, bet šiuo atveju buvo girdimos Lietuvos moterys. Kalbėsiu apie tas Lietuvos moteris, kurių balsai negirdimi, kurios stoiškai gyvena savo gyvenimus be „reklamos“, „aplodismentų“, „like‘ų“. Jeigu atpažinsite save, tai tik sutapimas, kuris rodo, kad mes visi turime vienokių ar kitokių bendrų rūpesčių gyvenime. Taip pat neteigiu, kad tokių pačių rūpesčių neturi ir vyrai. Tiesiog žymėjausi moterų žodžius.

Pirma skundų grupė siejasi su alkoholizmu, nedarbu, socialinėmis pašalpomis, skurdu, vaikams skiriamomis pašalpomis, kontracepcijos nebuvimu, nepriėmimu. Pvz., „Vyras – alkoholikas. Nedirba jau penkerius metus. Kaime visi geria. Labai sunku – gyvename iš pašalpų. Nebegaliu pastoti trečią kartą. Vyras pyksta, kad nebus papildomų vaiko pinigų.“; „Ką darysiu, kai uždraus abortus? Vyras bando saugotis, bet kai prisigeria – tai kartais nesusivaldo…“ Paklausiu apie kontracepciją. Atsakymas: „ Prezervatyvai? Tai brangu. Tabletės nesveika, su receptu, važiuoti 20 kilometrų pas gydytoją?“; „Vaikai užaugo. Pinigų sumažėjo. Darbo nerandu. Ir šiaip, kur vaikus dėti? Skurstame. Gerai, kad tėvai dar gyvi, tai iš jų pensijos ir menkų pašalpėlių krutame šiaip ne taip“.

Antra skundų grupė siejasi su smurtu (psichologiniu, ekonominiu, fiziniu, seksualiniu). Pvz., „Jis nuolat mane žemina, niekina, išvadina įvairiais žodžiais, net prie vaikų, kitų žmonių, tačiau jis geras žmogus. Dirba, negeria tiek daug, nerūko. Juk svarbiausia, kad nesimuša.“, „Turiu rinkti kiekvieną kvitą. Paaiškinti, kodėl tą ir tą pirkau, kodėl už tiek ir tiek. Taip, gal kartais per daug smulkmeniškai jis ten gilinasi, bet juk tai jo pinigai ir manau, kad turi teisę“, „Kai ne girtas – tai nesimuša.“, „Kad tik prie vaikų neprievartautų ir gerai“, „Baidyklė aš. Kur kitą rasiu, o dar du vaikai“, „Aš tikrai nepastebėjau, kad jis prie dukters lindo. Tikrai nemačiau. Nebeleisiu jam to daryti. Nerašysiu skundo. Kaip aš gyvensiu be jo bedarbio pašalpos…“.

Trečia skundų grupė siejosi su bejėgiškumu. Pvz., „Ką aš galiu padaryti?“ , „Man dar ne taip blogai – kaimynei tai šonkaulius sulaužė“, „Kur aš su vaikais dėsiuosi?“, „Mama sakė, kad nepriims ir liepė nešti savo kryželį. Tokia jau moters dalia“.

Galiu rašyti daugiau, bet nebenoriu… Taip pat ir braukyti tekstą pabodo… Vien atsiminimai jau skaudūs, o vis dėlto kalba Lietuvos Respublikos Seime, bažnyčioje, televizijoje, radijuje, žiniasklaidoje – kaip nuostabu, kad yra šeima, kaip reikia laikytis vienas kito (nors vienam ant visko nusispjauti), kaip atsiranda naujos (tiesiog garantuojančios karjerą televizijoje) profesijos „dainininko / politiko žmona“ šokių ar dainų projekte ir t.t.

Moterys ir Vyrai, su šv. Valentino diena. Lai kiekviena diena būna meilės diena vienas kitam. Būkime drąsūs ir kurkime harmoniją, meilę ir pagarbą vieni kitiems.

P. S. Myliu ir gerbiu Žmones, todėl dažniausiai rašau Žmones iš didžiosios raidės, taip pat dėl šios priežasties rašymas užtrunka ilgai. Stengiuosi, stengiausi ir visada stengiuosi nieko neįžeisti.

Literatūros šaltiniai:

1 Artūras Tereškinas. Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai. Kitos knygos. Kaunas, 2013.
2 Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 4, Vilnius, 2003, p. 593.
3 Jacqueline Legaut. Psichoanalizė lyg niekur nieko. DEMOS, 2013, p. 32.

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-kuodyte-kazieliene-lietuvoje-plinta-moraline-panika.d?id=64018312#ixzz2tJ0JqLX6

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

Information

This entry was posted on February 14, 2014 by in Žiniasklaida apie teisę į abortą.
%d bloggers like this: