RŪTA ŽALIOJI: apie abortų draudimą ir jo pasekmes

Žalioji rūta (Ruta graveolens) laikoma pavojinga nėščioms moterims, nes stimuliuoja gimdos susitraukimus ir gali sukelti persileidimą. Rūtos įvaizdį lietuvių liaudies dainose esame įpratę interpretuoti kaip skaistybės simbolį, bet šis augalas turėjo visai kitą reikšmę. Rūtų antpilai vartoti kaip priemonė abortui.

Žalia rūta tarpukario Lietuvoje: reprodukcija, kontracepcija ir abortų draudimas

Ugnė Marija Andrijauskaitė


Lietuvoje vėl pradėjus diskutuoti apie abortų uždraudimą abi diskutuojančiosios pusės neretai naudojasi kitų valstybių pavyzdžiais. Tačiau mums jų nebūtina ieškoti tarp kaimynių ar toliau – galime  pažvelgti į savo pačių praeitį.

Abortai sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo įteisinti 1955 m., Klaipėdos krašte bausmės už abortus buvo sumažintos 1931 m. (buvo siūloma juos visiškai legalizuoti),[1] o tarpukario Lietuvoje abortai visą laiką buvo nelegalūs – nėštumą buvo leidžiama nutraukti tik tuo atveju, kai grėsė pavojus moters gyvybei. Pagal tuo metu galiojusį didžiąja dalimi iš Rusijos Imperijos perimtą Baudžiamąjį statutą (nors sovietų Rusijoje abortai pirmą kartą buvo legalizuoti ir dekriminalizuoti 1920 m.[2]), už atliktą abortą buvo baudžiamos visos pusės – tiek jį pasidariusi moteris, tiek jį atlikęs asmuo, tiek ir nesantuokinio vaiko tėvas, jei jis davė pinigų procedūrai ar lydėjo moterį atlikti aborto. Maksimali bausmė už abortą galėjo būti net aštuoneri metai sunkiųjų darbų kalėjime.[3]

"Diena" 1930-07-20Vienu žodžiu, neplanuotai pastojusi motina buvo paliekama visiškai viena priimti sprendimą dėl aborto bei pati pasirūpinti, kaip jį pasidaryti. Kai kurios moterys mėgindavo persileidimą sau sukelti pačios, kai kurios ieškodavo „bobučių“, galinčių išgelbėti nuo problemos. Tačiau esant tokioms griežtoms bausmėms už abortus didžiausia problema tapo net nebe abortai, o kitos su neplanuotais nėštumais susijusios problemos – vaikžudystė ir augantis pamestinukų skaičius. Tai, jog Baudžiamajame Statute egzistavo atskiras straipsnis, aiškinantis bausmes už pavainikio vaiko nužudymą,[4] atskleidžia skaudžias socialines priežastis, vedusias moteris prie nelegalių ir nesaugių abortų ar skatinusias palikti vos gimusius vaikus. Pavainikiai vaikai vis dar buvo gėdos ženklas, nors visuomenė, bent jau miestuose, sparčiai liberalėjo, keitėsi požiūris į santuoką bei vyrų ir moterų santykius apskritai.

Statistika abortų klausimu nėra dosni – kadangi abortai buvo nelegalūs, apie jų skaičių galima tik spėlioti. Štai Biržų apskrities ligoninės duomenimis, 1924 m. ligoninėje gydėsi 210 žmonių, 13 iš visų ligonių buvo moterys, patekusios į ligoninę dėl kraujavimo po aborto. 1925 m. gydėsi 274 žmonės, iš jų dėl abortų komplikacijų – 12. 1926 m. gydėsi 311 žmonių, iš jų dėl abortų – 15.[5] Tačiau reikia turėti omenyje, jog šie skaičiai – menka iliustracija, kadangi kreipimasis į ligoninę dėl aborto komplikacijų galėjo moteriai užtraukti baudžiamąją atsakomybę už atliktą abortą. Dažniau buvo renkamasi gydytis namuose, nors tai, deja, retkarčiais pasibaigdavo net ir mirtimi.[6]

Bulvarinėje spaudoje

Norėdama kiek plačiau iliustruoti abortų draudimo pasekmes, surinkau medžiagos iš populiarių to meto bulvarinių leidinių – savaitraščio „Diena“ ir dienraščio „Dienos naujienos“ (leidėjai buvo tie patys). Šiuose laikraščiuose tarp įvairių naujienų įsipindavo ir pranešimai apie nusikaltimus, taigi ir apie abortus, vaikžudystes, pamestinukus, savižudybes ir žmogžudystes. 1931 m. balandžio‒gruodžio mėnesiais, kada Lietuvoje ėmė reikštis Didžiosios ekonominės krizės padariniai, pagal šių leidinių pateiktą informaciją dėl nepageidauto nėštumo gyvybės neteko 9 naujagimiai bei 4 moterys. Buvo atrasti 9 pamestinukai. Be abejo, tokia statistika nėra reprezentatyvi, nes į spaudą ar analizuotus leidinius nepateko visi incidentai. Tačiau netgi šie sąlyginai nedideli skaičiai yra gana nejaukūs. Šiandieninėje Lietuvoje vaikžudystė yra itin retas nusikaltimas, gyvybės langeliuose taip pat paliekama labai mažai naujagimių, bet panašu, kad abortų draudimo laikais vaikžudystė ir pamestinukai buvo dažnas reiškinys. To priežastimis galime laikyti ribotas kontracepcijos galimybes, gimstamumo kontrolės kritiką ir smerkiamą požiūrį konservatyviuose visuomenės sluoksniuose bei katalikų Bažnyčioje, nekalbant jau apie abortų draudimą."Įdomus mūsų momentas" 1933-01-15-1

1931 m. „Dienoje“ pasirodžiusi analizė „Tie, kurių motinos išsižada“ gana aiškiai atskleidė tuometes jaunų moterų problemas. Pagrindinėmis priežastimis, dėl kurių motinos išsižada savo kūdikių, įvardytos būtent vienišų motinų stigmatizavimas visuomenėje bei skurdas. Dažniausiai kūdikius palikdavo neturtingos miesto darbininkės, tarnaitės, bedarbės, prostitutės, kurios neturėjo pinigų išvengti nėštumui ir gimdymui.[7] Tame pat straipsnyje paskelbti ir policijos duomenys: III Kauno policijos nuovada per savaitę vidutiniškai rasdavo po du pamestinukus, o 100 000 Kauno gyventojų per metus tekdavo apie 350 pamestinukų. Tik apie 10 % pamestinukų motinų buvo išaiškinama. Neretai prie pamestinukų būdavo prisegti rašteliai, pavyzdžiui:  Esu neturtinga, neturiu iš ko vaiką užlaikyti. Gal pasigailės geri žmonės, arba: Tu mane suviliojai, apvylei, pametei… Galbūt rytoj aš mirsiu iš bado… Tą kūdikį metu į gatvę. Nežinau, kas jį augins, ar vilkai, ar žmonės… Bet tave aš myliu ir kas šį kūdikėlį ras, prašau pakrikštyti tavo vardu – Aleksandra… Straipsnis buvo reziumuotas moteris pateisinančia pastraipa: Visuomenės akyse šiomis motinomis bjaurimasi ir stebimasi neregėtu žiaurumu. Bet ar visuomet jos tikrai kaltos? Tegul tie, kas be nuodėmės, meta akmenį…[8]

Kontracepcija ir moralistai

Tuometiniame pasaulyje buvo žinomos ir naudojamos įvairios kontraceptinės priemonės: sterilizacija, spermicidai, prezervatyvai, makšties žiedai, diafragmos, spiralės, NŠP, nutrauktas lytinis aktas. Jos buvo paplitusios ir Lietuvoje, apie atitinkamos kontracepcijos trūkumus ir privalumus buvo rašoma medikų spaudoje ar lytinio gyvenimo klausimams skirtose knygelėse bei brošiūrose. Vieningo požiūrio į seksą ir kontracepciją, be abejo, nebūta. Neretai pasitaikydavo pozicija, lytinius santykius laikanti reikalingais vien tik reprodukcijos tikslams. Jos šalininkai įprastai pasisakydavo prieš bet kokios kontracepcijos naudojimą, nes „tai eina prieš gamtą, prieš žmogaus paskyrimą. Kiekvienas gyvas sutvėrimas turi daugintis, nes kitaip jo veislė turės išnykti. Taip ir tauta, jei ji nori ilgai gyventi ir neišnykti nuo žemės paviršiaus, tai privalo laikyti ne tuščius, bet pilnus lopšius. Ir lietuvių tauta turi būti gausi. Nė vienas lietuvis patriotas negali kitaip galvoti“.[9] Greta visiško kontracepcijos atsisakymo, požiūris į moterį buvo taip pat kraštutinis: „Normali moteris turėtų apsieiti be mėnesinių arba bent jas turėti labai retai. Moteris gamtos skirta tam, kad kuo daugiausiai vaikų susilauktų, kad subrendusi nėščia pastotų ir savo laiku gimdytų. <…> Bežindydama kūdikį moteris gavusi mėnesinių iš naujo nėščia pasidaro, po antro vaiko eina arba turėtų eiti trečias, ketvirtas ir taip toliau, iki moteris neišeina, kaip tai sakoma, iš skaičių, iš metų, iki nepasikeičia apie 50 m. amžiaus jos prigimtis, kai ji pasidaro nevaisinga.“[10]

"Būdai ir priemonės išvengti nėštumo" 1932To meto visuomenei didelę įtaką turėjusi katalikų Bažnyčia. Nors nereprodukciniams lytiniams santykiams nebuvo pritariama, bet natūralus šeimos planavimo būdas laikytas priimtinu katalikams bei Bažnyčiai. Lietuviai katalikų dvasininkai yra tai aiškiai deklaravę, dėl to būtent toks gimstamumo kontrolės būdas ir buvo labiausiai skatinamas Lietuvoje.[11] Kai kurie katalikų kunigai (visai kaip ir šiandien) buvo aktyvūs auklėdami moteris ir skiepydami joms Bažnyčios nuostatas dėl šeimos planavimo. 1933 m. populiariame moterų žurnale „Moteris“ paskelbtas kunigo A. Grauslio pamokslo „Nežudyk!“ tekstas. Jame kunigas smerkė abortus ir juos besidarančias moteris, kurios dažniausiai esą „nužudo savo kūdikius ne dėl kurių kitų priežasčių, kaip tik savo asmeninio patogumo dėlei“, ir siūlė du katalikams leistinus pasirinkimus: arba nesisaugoti nuo nėštumo, arba visiškai susilaikyti nuo lytinių santykių.[12]

Vis dėlto būta ir palankaus požiūrio į lytinius santykius nereprodukciniais tikslais. Įdomu tai, jog jis buvo gana progresyvus moterų atžvilgiu: „Jai būtų naudinga dar prieš vedybas susipažinti su lytiniais santykiais. Tai pašalintų nesusipratimus ir barnius. Jei mergaitė nors kiek supranta lytinius santykius, bet pati yra skaisti ir savo prigimtimi normali, tai ji instinktyviai pajus, kaip ją veiks lytinis aktas su tuo vyru, kuris jai geriausiai patinka.“[13] Abipusio lytinio pasitenkinimo advokatai netgi smerkė nutrauktą lytinį aktą kaip kontraceptinę priemonę, kadangi „žmonės, pavargę nuo dienos rūpesčių, ieško lytiniame artume atsipalaidavimo, ramumo ir užsimiršimo, o pertrauktas susinešimas kaip tik to neduoda. Staigus, priverstinas lytinio akto pertraukimas kaip tik tuo momentu, kuomet jaučiama ypatingai aistringas intymaus artumo reikalingumas, veikia apsunkinančiai, slegiančiai.“[14]

Šeimos planavimas ir ekonomika

Gimstamumo kontrolė pažangiai mąstantiems buvo visiškai pateisinama dėl ekonominių priežasčių, nes kitaip kontracepcija nesinaudojantys tėvai „susilauktų nenormalaus vaikų skaičiaus.“[15] Lietuvių gydytojas A. J. Karalius teigė, jog gimdymų kontrolė reikalinga siekiant išvengti gyventojų pertekliaus ir bado.[16] Kai kurie autoriai, kalbėdami apie ekonomines šeimos planavimo priežastis, paliesdavo ir gilias problemas darbovietėse: „tarnautojams daugelyje įmonių, kur kolektyvine sutartimi nustatyti vaikų priedai, gresia atleidimas, jei jų moterystė bus vaisinga. Taip pat daugelyje įmonių gresia atleidimo „bausmė“ už apsivedimą. <…> Darbdaviai visiškai nesidrovi apie tai tarnautojams dar „laiku“ pranešti, kad juos perspėtų nuo „kvailysčių“ tuoktis ar vaikų susilaukti. Nėščios moterys, aišku, tuojau atleidžiamos [paryškinta originale – U. M. A.].“[17] Nors praėjo beveik aštuoniasdešimt metų, deja, šios problemos dirbančioms moterims aktualios iki šiol.

Dažnai medikai, pasisakantys už kontracepcijos naudojimą ir abortus, buvo eugenikos šalininkai. Prof. A. Forelio teigimu, „vaikų skaičiaus apribojimas šeimose iš esmės nėra smerktinas, kartais leistinas, kartais pagirtinas, o kai kada net būtinas. <…> Šiandieninėje socialinėje santvarkoje girtinas vaikų skaičiaus apribojimas neturtingose šeimose, kurios didesnio vaikų skaičiaus neturi galimybės tinkamai išauginti, išauklėti ir apšviesti.“[18] 1934 m. žurnale „Sveikata“ pasirodė lietuvių gydytojo V. Tercijono straipsnis apie cheminę kontracepciją (spermicidus). Gydytojas aprašė problemą, kai nesuveikus šios rūšies kontracepcijai gimsta mažesni ir silpnesni vaikai, todėl siūlė geriau ištyrinėti, kurie konkretūs spermicidai dažniau nesuveikia, kad būtų išvengiama apsigimimų.[19] Taigi egzistavo ir tokių pozicijų, palaikančių abortų sėkmingumo užtikrinimą.

Abortų draudimo rezultatai

Diena. 1931, liepos 12 dienos  2Skaitant šaltinius apie abortų draudimą tarpukariu man rūpėjo išsiaiškinti, ar informacija apie kontracepciją buvo lengvai prieinama to meto Lietuvos gyventojams? Mokykliniuose anatomijos vadovėliuose apie reprodukcinę sistemą rašyta mažai arba nerašyta visai, o lytinio švietimo pamokos neegzistavo. Medikų parengti leidiniai apie gimimų kontrolę taip pat nebuvo lengvai prieinami, kai kada jais prekiauti draudė vietiniai cenzoriai, o ir tokių leidinių tiražai buvę nedideli. Štai A. Forelio knyga su lentelėmis ir kalendoriais, skirtais palengvinti naudojimąsi natūraliu šeimos planavimo metodu, išleista 2000 egzempliorių tiražu. Pasitikėjimas ginekologais ir akušeriais buvo gana žemas: neretai periodinėje spaudoje reikštas nusivylimas, jog moterys daug dažniau reprodukcijos ir lytinės sveikatos klausimais lankosi pas „bobutes“.[20] Tačiau tokią praktiką galima paaiškinti tuo, jog tikrai ne visos moterys galėjo įpirkti gydytojų paslaugas. Esant tokiai situacijai, tarpukario Lietuva išgyveno tai, į ką veikiausiai veda ir šiuolaikinės Lietuvos parlamente svarstomas abortų draudimo įstatymas. Mitai apie lytinį gyvenimą ir vaisingumą, sunkiai prieinama ir brangi kontracepcija, neigiamas visuomenės požiūris į šeimos planavimą, kontracepcijos naudojimą bei abortų draudimas veikė ne taip, kaip tikėtasi. Gimstamumas neaugo, bet daugėjo pamestinukų, išplito vaikžudystės bei nelegalūs abortai, grasę moterų sveikatai bei gyvybei.

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, kuriose XX a. pirmojoje pusėje buvo išvystyta arba intensyviai plėtojosi pramonė ir vyko sparti urbanizacija, dėl prastų darbo ir ekonominių sąlygų bei kontracepcijos neprieinamumo buvo atlikta labai daug abortų. Skirtingos visuomenininkų grupės stengėsi daryti įtaką abortų legalizavimui, kuris įprastai buvo uždraustas įstatymais ir traktuotas kaip sunkus nusikaltimas, o progresyvūs medikai stengėsi supažindinti visuomenę su įvairiais šeimos planavimo būdais bei tobulinti esamas kontraceptines priemones. Progresyvūs žmonės vienareikšmiškai suvokė, jog „kovai su abortu mažiausiai kenksminga priemonė paliks pritaikymas priemonių prieš apvaisinimą“,[21] o abortų draudimas ar lytinio susilaikymo skatinimas kaip abortų prevencijos priemonės laikytos nepažangiomis. Norėtųsi, kad šios išvados, gydytojų padarytos dar beveik prieš šimtmetį, būtų pripažintos ir šiuolaikiniame pasaulyje bei šiandieninėje Lietuvoje, svarstančioje įstatymų projektus, kurie padidintų moterų socialinę atskirtį bei kritiškai atsilieptų jų ekonominei, socialinei padėčiai, sveikatai ar net gyvybei.


[1]     Dienos naujienos. 1931 m. rugsėjo 26 d.

[2]     A. Avdeev, A. Blum, I. Troitskaya. The History of Abortion Statistics in Russia and the USSR from 1900 to 1991. Population: An English Selection, Vol. 7 (1995), p. 41-42.

[3]     Baudžiamojo Statuto įvadinis įstatymas, 1919-01-16.

§465. Motina, kuri nusikalto padariusi galą savo gemalui, baudžiama kalėti [grasos] kalėjime ne ilgiau kaip trejus metus. <…> 3.  Nėra, žinoma, nusikaltimo, kai reikia padaryti abortas nėščios motinos gyvybei gelbėti (p. r.).

§466.  (1) Kas nusikalto padaręs galą nėščios moters gemalui, tas baudžiamas kalėti [grasos] kalėjime.

(2)   Jei gemalui galą padarė gydytojas arba priėmėja, tai teismui leidžiama uždrausti kaltininkui praktikuoti per laikotarpį nuo vienerių ligi penkerių metų ir sprendimas paskelbti spaudoj. (3)  Jei gemalui galas padarytas be pačios nėščios moters sutikimo, tai kaltininkas baudžiamas kalėti sunkiųjų darbų kalėjime ne ilgiau kaip aštuonerius metus.

<…> Kas buvo nevedus prigyvento vaiko kaltininkas, jei prieš abortą motinai davė pinigų šiai operacijai ir po to ją nusivedė į gydytoją, kad jai padėtų, yra aborto padarymo kurstytojas ir bendrininkas (A. 1931/200).

[4]     Baudžiamojo Statuto įvadinis įstatymas, 1919-01-16.
§461. (1) Motina, kuri nusikalto begimdydama nužudžiusi pavainikį savo kūdikį, baudžiama kalėti [grasos] kalėjime.

(2)   Už kėsinimąsi baudžiama. <…> 2.  461 str. gali būti taikinamas tik teisiant už pavainikio vaiko nužudymą begimdant. Gimdymo procesui užsibaigus, tokio vaiko nužudymas motinai turi būti kvalifik. pagal 455 str. 1 p. (A. 1931/330).
Minimas straipsnis (§455.  Kas nusikalto nužudęs: 1) aukštutinį arba žemutinį giminaitį, vyrą arba žmoną, brolį arba seserį <…>) grasė įkalinimu nuo 10 metų iki gyvos galvos.

[5]     Biržų žinios. 1927 m. birželio 5 d.

[6]     Tempo. 1931 m. sausio 15 d.

[7]     Tie, kurių motinos išsižada. Diena, 1931 m. sausio 25 d.

[8]     Ten pat.

[9]     Persileidimas ir „sąmoninga motinybė“. Sveika šeima. 1940 m. Nr. 2‒3, p. 33.

[10]   Ten pat, p. 31.

[11]   Moterystė ir natūralus gimimų reguliavimas. Kaunas, 1935 m., p. 6‒7, 133‒135.

[12]   A. Grauslys. Nežudyk! Moteris. 1933 m. Nr. 4, p. 55‒56.

Kitos kunigo mintys apie motinystę kone visiškai atkartojamos garsiojoje antikonstitucinėje Šeimos koncepcijoje.

[13]   A. Forelis. Lytinio gyvenimo reguliavimas. Kaunas, 1937 m., p. 74.

[14]   E. Dembskaja. Būdai ir priemonės išvengti nėštumo. Kaunas, 1932 m., p. 15.

[15]   Moterystė ir natūralus gimimų reguliavimas. Kaunas, 1935 m., p. 10.

[16]   A. J. Karalius. Bus pasakiška pekla jei nekontroliuos gimdymus. Dienos naujienos. 1931 m. birželio 27 d.

[17]   Ten pat, p. 55‒56.

[18]   A. Forelis. Lytinio gyvenimo reguliavimas. Kaunas, 1937 m., p. 79‒80.

[19]   Sveikata. 1934 m. Nr. 1, p. 7‒8.

[20]   Dienos naujienos. 1931 m. rugsėjo 4 d.

[21]   E. Dembskaja. Būdai ir priemonės išvengti nėštumo. Kaunas, 1932 m. Citata išspausdinta knygos viršelyje.

Šaltinis – žurnalas  „Dilgėlė“

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

Information

This entry was posted on March 3, 2014 by in Mūsų balsai.
%d bloggers like this: